Kelio servituto nustatymo ir pasibaigimo pagrindai

Servituto samprata

Servitutu suteikiamos viešpataujančio daikto savininkui tam tikros teisės naudotis svetimu daiktu arba apribojama tarnaujančio daikto savininkui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu. Taigi servituto turinį sudaro tarnaujančio daikto apribojimai kurie gali atsirasti tiek suteikiant servituto turėtojui teises, tiek atimant iš daikto savininko kai kurias naudojimosi daiktu teises. Pažymėtina, kad servituto turinį, t.y. suteikiamų ir atimamų teisių apimtis, lemia viešpataujančio daikto tikslinė paskirtis, kuri priklauso nuo faktinių daikto naudojimo poreikių.

Servituto nustatymo pagrindai

Servitutas kaip tarnaujančio daikto savininko teisių suvaržymas gali atsirasti trimis būdais. Pirma, servitutai nustatomi sandoriais, kada yra išreikšta tarnaujančio daikto savininko valia apriboti savo teises arba suteikti viešpataujančio daikto savininkui kai kurias naudojimosi jam priklausančiu daiktu teises. Antra, servitutai gali būti nustatomi įstatyme numatytais pagrindais, o įstatyme nurodytais atvejais administraciniu aktu. Trečia, jei daiktų savininkai negali susitarti dėl servituto turinio, o be jo daikto negalima normaliomis sąnaudomis naudoti pagal tikslinę paskirtį, tada servitutas nustatomas teismo sprendimu vieno iš savininkų prašymu.
Servitutas teismo sprendimu nustatomas tik išskirtinais atvejais ir kai tenkinamos dvi sąlygos: turto savininkai patys nesusitaria dėl servituto turinio ir nenustačius servituto daikto savininkas negalėtų naudotis daiktu pagal jo tikslinę paskirtį. Savininkų nesusitarimu pripažįstama a) kai siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, b) kai įrodymų patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdus ar konflikto.

Servituto nustatymo sąlygos

Taikomas nuosavybės teisių ribojimas turi atitikti proporcingumo principą bei nepaneigti nuosavybės teisės esmės. Todėl servitutas turi būti nustatomas priverstinai tik tuomet, kada jis objektyviai būtinas. Vertinant servituto būtinumą turi būti atsižvelgta į tai ar servituto turinį sudarančios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis. Taip pat yra vertinama ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Be to, daikto savininkas prašantis nustatyti servitutą turi būti išnaudojęs visas objektyvias ir įmanomas galimybes apriboti kitų savininkų teises ir interesus. Pažymėtina, kad siekis naudotis svetimu daiktu, nes taip yra patogiau ar naudingiau, nėra vertinamas kaip objektyviai būtinas.

Viešpataujančio daikto savininkas turi proporcingai atlyginti tarnaujančio daikto savininkui dėl jo teisių apribojimo. Šio reikalavimo turi laikytis tiek teismas, tiek daikto savininkas, prašantis nustatyti servitutą.